|
|
O, klaviatūros mielas barškesy,
Tau ačiū, kad ne veltui bėga dienos.
Žinau - rašyti mokame visi;
Čia kurti dar išmoksime ne vienas...
Kūrybai reikia kantrybės, be jos nieko nepasiekiama. (N. Gogolis)
- - -
Dėl abipusės reklamos nuorodomis arba baneriais tarp svetainių kreiptis kurybingas@yahoo.com
- - -
Svetainės taisyklės / Administracija / Svetainės istorija
|
|
|
Paskutinės aktyvios forumo temos |
|
 Ketvirtas skyrius. Svečiavimasis pas Iją
Ravena ryte prasibudo kiek vėliau nei įprastai. Ji apsidairė po nematytą kambarį ir prisiminė, kad vakar vyko pas Iją ir Ganimedą. Gaila buvo to, jog pramiegojo atvykimą, o Lina, tikriausiai, nunešė ir paguldė ją į lovą.
Mergaitė atsargiai išlipo iš lovos ir priėjusi prie lango atitraukė naktines užuolaidas. Atidarė langą ir giliai įkvėpė saldaus gėlių kvapo. Virš priešakyje atsiveriančios jūros ėmė telktis purūs kamuoliniai debesys, užstodami saulę. Miršdamos ritosi milžiniškos bangos, kurios daužėsi į uolėtus šlaitus, nuplovė smėlėtus krantus ir vėl grįžo atgal, kažkur toli už horizonto...
|
|
Toli nuo Saulės sistemos, Galopono galaktikoje, sukosi planeta, kuri buvo Kabolos Tarpgalatinės Imperijos sostinė. Planeta buvo apsupta milžiniškų cigaro formą ir tamsių kaip naktis laivų. Jie saugojo planetos ramybę.
Salė, kurioje posėdžiavo kabolai, buvo tuščia. Durys sienoje prasivėrė ir į tuščią salę įplaukė auksinis sostas. Iš pradžių nieko nebuvo matyti, nes sostą dengė balti dūmai. Kai dūmai prasisklaidė soste sėdėjo būtybė. Tai buvo Imperatorius. Taip nusprendė Kabolos Imperijos Vyresniųjų taryba. Netrukus ėmė darinėtis durys sienose ir į salę vienas po kito įplaukė sidabrinės kabinos. |
|
Prologas
- Hieriek, - Saulės sistemos gubernatorius pakėlė deimantais papuoštą sparną, suvokdamas, kad dabar atsidūrė dėmesio centre, patenkintas nusišypsojo prie stalo susirinkusiems aukštiems pareigūnams, - žmonės dar priešinasi. Privalome...
- Nesijaudink, - prabilo balsas iš juodojo rutulio, - privalome surasti žmogų, kuris...
- Ne, - stodamas ir numesdamas ant žemės žemėlapį, sušuko gubernatorius, - žmonės išdavikai. Jie... |
|
 Debesynai – riebūs.
Saule, švystelk,
iš dausų sugriebus,
nors žaltvykslę!
Plieskia kuo smarkesnis
saulės šūvis.
Išgaravo kąsnis
nuo keptuvės... |
|
 Nutilkite, kritikai -
nekenkit politikai.
Kas plyšį užlopys,
kur išplaukė lobis? |
|
Širdį gniaužė, širdį daužė
iš kairės, iš dešinės,
bet jinai – ne vėtroj kriaušė,
ne kepurė ant vinies –
gynėsi pačios svarbiausios
Žemėj muzikos ritmu.
O perkūnijos! Kiek baus jos
nebuvimo artumu?
|
|
Pasakėčia
Pavasario grožybių begalėj
Patręšusiu risnojo sraigė pagaliu.
Vabzdžių apsėstas pagliaumijęs pagalys
Tikėjo skųstis dėl draugijos negalįs.
Ir tarė sraigė pagaliui: šalyje kriauklės
Aukštai aš sklendžiu, glosto švelnūs
|
|
|
Gyvenantys tarp žmonių (7) |
|
- Atsimenu tik tiek, kad būdamas jaunas pasiklydau miške, beveik kaip tu. Bėgau nuo patėvio, kad jis manęs neužmuštų. Jis buvo siaubingo charakterio. Ir tam, va šitam miške, aš ir sutikau šituos žmones. Iš pradžių galvojau, kad jie paprasti, priėmė mane keliom dienom pagyventi. Buvo nuėję pas tą mano patėvį, bet daugiau aš jo nebemačiau.
- Tai tu gali pasakyti, kas tie žmonės? Ir kaip jie išnyksta?
- O galiu tavęs, Gutela, paklausti tik vienintelio klausimo?
- Na, kas dar, kas dar?
- Ar sutiktum? Na, ar norėtum čia gyventi?
- Kaip tai - čia gyventi? Taip paprastai gyventi čia?
|
|
Ravenai pasidarė nuobodu, todėl ji vėl pažvelgė į savo dienoraštį. Šį kartą žodžiai jame aiškiausiai matėsi, bet mergaitei jau buvo išgaravęs visas noras, todėl ji knygą padėjo į lagaminą ir griebėsi fantastinės knygos, kurią pasiėmė. Bet vos tik pradėjo skaityti, visas jos mintis ir vėl nutraukė Agnė.
– Ravena, ką čia skaitai? – pasiteiravo ji.
– Nesvarbu. O ar tau lyg rūpi, ką aš veikiu, kad visada taip lendi?
– Ne, aš tik taip paklausiau, – numojo ji ranka, lyg nenorėdama sužinoti ir tai jai be galo neįdomu.
Ravena vėl įniko į skaitymą ir perskaitė tuos pačius žodžius, kad toliau suprastų knygos turinį, ir jau pasiekė kitą sakinį.
– Ravena, tu dar nenori valgyti? – paklausė Agnė.
|
|
Jeigu dienos dangus taptų aklas,
O nakties tamsa praregėtų -
Išgirstum kaip Sovijų graužia kirmėlės.
Jeigu mėlynam danguj sušvistų žvaigždės juodos,
O deivė Saulė prabustų vakaro metu -
Matytum kaip Sovijų gelia bitės.
|
|
Svajonę šią turbūt teks nešt iki grabo lentos,
Nerasiu greičiausiai aš niekad kas ją man atstos:
Mūza kuri pasipainiojo manam kely,
Bet neatsidurs jau mano šaltam glėby.
Kad laimę aš tokią pats pasirinkau,
Dažnai mąstau ar tik mat neapsirikau.
Tai šen tai ten vis mėto mane ir vėto
Ir pagrindo po kojom nejaučiu sudėto.
|
|
 Twisted reality's show
Script that got out of control
Caused by amoral erotics
When incest becomes a narcotic
An art only known to the power
Blood can sometimes taste sour
Once you have tried understanding
Your mind gets ****ing demanding
|
|
 Šis kartas buvo pirmutinis ir nulėmė tolimesnius jųdviejų santykius. Liudvelė daugiau jau niekada Benui nesipriešino. Viskas prasidėdavo taip kaip anksčiau bučiniais, o baigdavosi tuo, ko buvo siekiama.
Benas ne taip jau sunkiai gavo tai, ko norėjo, bet, ir pasiekęs besąlygišką Liudvelės atsidavimą, neatsisakė noro keršyti.
Kol dar Liudvelė priešinosi ir nepasidavė, jis nors ir pyko, bet mergaitę palankiau vertino, bet, kai priėjo iki tokių santykių, žuvo visas patrauklumas, žavumas. Benui nebe atrodė ji nei tokia graži, nei tokia įdomi.
Neliko be pėdsakų tos meilės ir nemigo naktys. |
|
|
|
Kad rašytum, turi prisijungti..
|
|
Arba į kitą miestą, kad ir Vilnių 
O ir Joninės pas mus būna įspūdingos. Na žinot, juk Jonava-Joninės. 
