|
|
O, klaviatūros mielas barškesy,
Tau ačiū, kad ne veltui bėga dienos.
Žinau - rašyti mokame visi;
Čia kurti dar išmoksime ne vienas...
Kūrybai reikia kantrybės, be jos nieko nepasiekiama. (N. Gogolis)
Svetainės taisyklės / Administracija / Svetainės istorija
|
|
|
Paskutinės aktyvios forumo temos |
|
|
Du daviniai duonos (1 dalis) (SRB 3) |
|
 Pagaliau po kelių valandų trypčiojimo ir mindžikavimų prie lagerio vartų, po tos klaikios, dirbtinai vilkinamos bylų patikrinimo procedūros mus lyg veršių bandą suleido į zoną ir apgyvendino iš pirmo žvilgsnio šiltame, dar kvepiančiame sakais ir pušinėmis lentomis barake. Keturiasdešimt septynioms dūšelėms paskyrė vieną iš šešių sekcijų su dviem porom dviaukščių ištisinių gultų. Tarp jų tvoskė išsvajota šiluma. Liepsnų liežuviai linksmai ūžauvo griozdiškoje, iki raudonumo įkaitusiomis durelėmis krosnyje. Dievo palaima!
Visi metėsi ant gultų, nelyginant skėriai. Kol šokavau prie krosnies, vildamasis atitrenkti sumedėjusias kojas ir svarstydamas, kurioje sekcijos pusėje įsikurti, visos vietos jau buvo užimtos. |
|
 Dainos, ne vėjų gaudynės,
būkit karštymety vėsios,
grūdą patamsy brandinę,
veržkitės daigu į šviesą,
pildykit pagavą talpią
gyvu atodūsių áidu,
liepos kaitroj nenualpę,
sausio tyloj neapleidę |
|
Prisimenu patiklų
Sniego grožį,
Kai snaigės tūpė,
Gulė pamažu.
Tu pratarei:
Beveik miražas,
Tuom patikėti
Negaliu. |
|
|
Sofijos istorija 4. Keistas svečias (2) |
|
 Mes abu sėdėjome ant lovos kai po kurio laiko į mano kambarį įžengė Džeimsas su tėvais.
- Galiu ją apžiūrėti iš arčiau?
- Taip, - atsakė mama.
Brolis atsistojo ir priėjo prie tėvų, kad netrukdytų Džeimsui. Jis priėjo prie manęs, o aš norėjau sprukti nuo jo kuo toliau. Vėl mane išpylė prakaitas, sugrįžo silpnumas. Širdis daužėsi labai stipriai, kūnas drebėjo. Labai šaltom rankom jis apžiūrėjo mane: kaklą, plaukus, dantis, akis, net rankas. Per nugara man nubėgo šiurpuliukai ir didelis šaltis. Savo galvoje girdėjau moters pikta šnypštimą. Turbūt ji pasiuto, kad Džeimsas mane liečia. Iš baimės pradėjau virpėti, o akys pamažu merkėsi, o jėgos taip pat atleido mano kūną. Po kurio laiko svečias vėl prabilo.
- Nieko baisaus jai nenutiko. Žiūrėdamas į ją, matau, kad žaizdos pamažu gyja, manau po trijų dienų išgis. Jei sekundę būtumėt pavėlavę, būtumėt ją praradę amžiams, - jis patylėjo ir apžvelgė visų susirinkusių ir susirūpinusių šeimos narių veidus ir vėl prabilo. - Gerai, kad ji turi gerą brolį. |
|
Kruvinai raudonas, neapibrėžto dydžio ugninis kamuolys, tarsi pastūmėtas iš apačios, ūmai šokteli į viršų, tučtuojau netekęs jėgų, ima ritėti Uralo kalnų žaižaruojančiomis viršukalnėmis, bloškia į bekraščius tundros tolius šykščius atšiaurios šviesos spindulius. Šie, plačiai pažirę ant sukietėjusio sniego plutos, dūžta blizgėdami akinančiais deimančiukais.
Apačioje, kalnų papėdėje, praretėjusio balzgano ūko tumuluose, stikliniu vėjo ir pūgų nusvidintu keliu ropoja patisas, lyg atklydęs iš priešistorinių laikų, begalvis ir beuodegis, beodis ir bežvynis šliužas. Slenka sunkiai dvasuodamas, lėtai ir vangiai siauru taku, išraustu beribėje sniego plokštumoje. Iš abiejų pusių – aukšti, keterėti vėputiniai su neūžaugų berželių kalybomis viršūnėlėmis. |
|
Ilgai tylėjau,
Per ilgai,
Tačiau dabar
Prisipažinti tenka –
Nesuprantu, o Viljamai:
“Turbūt bijai tu ašarų našlės,
Kad tau gyvent vienatvėj neįgriso“. |
|
Evelinos sprendimas
Rudis rėkė:
- Tingine kelkis, jau popietė. Eime pasivaikščiot. Žinau oras pasibaisėtinas, bet baigiasi gėrimai ir jau porą savaičių neiškeliam kojos iš namų. Reiktų parduot keletą papuošalų, nes nuomos mokesčio diena vis artėja. Dar reiktų paieškot tau dvasios, nes kito užpuolimo be manęs neišgyventum.
Mergina sunkiai pramerkė vieną akį:
- Man nusispjaut, išgyvensiu aš ar ne. Gi turiu tave atlėksi ir prikelsi. |
|
 Дорога из порожнего в пустое –
Любимый стихотворный вариант,
Все азбучные истины состроил –
И вот тебе готовый фолиант!
А вы могли бы просто, очень кратко,
Всего в два слова выразить всё так,
Чтоб кто-то застыдился (пусть украдкой!),
А кто-то смело бросился под танк? |
|
I skyrius
Speigo alsavimas
Tu – žvirgždėto drėgno molio lustas. Tavo pluta – ąžuolo žievės atplaiša.
Kieta kaip ketus, juoda kaip antracitas.
Paplutė – smulkių akučių korys. |
|
Atleisk,
Bet aš dar nebaigiau,
Nes tavo žodžiai it žarijos
Į sielą įžertos
Ir degina karštai,
Net atvaizdas Švenčiausiosios Marijos
Išgirdo mano maldą, bet, deja,
Ugnis krūtinėje negęsta,
O tuos žodžius it papūga
Kartoju vis paskui tave |
|
|
Sofijos istorija 4. Keistas svečias (1) |
|
Kai sėdėjome ant sofos, į poilsio kambarį įėjo svečias ir abu tėvai. Sunkiai atsistodama pasisveikinau su juo. Tėtis pažvelgė į mane, pastebėjau, kaip išblyško jo veidas, bet nieko nesakė, tik susimąstė. Visi atsisėdome ir į poilsio kambarį atėjo Emetas, nešinas padėklu su trimis krištolinėmis taurėmis raudonojo vyno. Bent aš taip maniau, nes šiek tiek jautėsi keistai saldus kvapas, kurio neatpažinau. Emetas padėjo ant stalo, išeidamas pažvelgė į mane.
"Nesuprantu, kodėl taip visi spokso į mane. Jų akyse atrodau kaip vaikščiojantis lavonas," - pagalvojau.
Svečias buvo su juodu apsiaustu, juodais ilgais iki pečių plaukais, rudomis akimis.
|
|
Nerimstanti nostalgija:
pliku pabūtum, atdaru –
ir sotyje ir alkyje
kinkuotum mielu padaru.
Kaseisi į keliastulpį
ar įsiteikti tryneisi?
Įsikinkyt nebetelpi
istorijos lenktynėse... |
|
Как шум волны
За окнами, в ветвях,
Гуляет бриз,
За резкость нелюбимый
Зрачок луны
Средь облаков-нерях
Взирает вниз,
Бессонницей томимый |
|
|
|
Kad rašytum, turi prisijungti..
|
|
Rudenį bandysim keisti hostingą (kai dabartinis apmokėjimas metams baigsis)...
