|
|
 Numetu ant žemės nebaigtą rūkyti cigaretę, bet šįkart neužminu jos su koja, tebaigia gyvenimą sava mirtimi. Nors tai jau tapo tam tikras ritualas prieš ruošiantis išvykti: palieku ją kaip ženklą, jog dar sugrįšiu, jog atrasiu kelią atgal į namus...
Už grotomis apkaustyto balkono vyrauja pavasarinis peizažas – danguje smagiai ritinėjasi saulutė, pypliai, jau išmokę pirmuosius rusiškus keiksmažodžius, žaidžia ir siuntinėja vienas kitą į visas keturias pasaulio puses, prie suoliuko guli kaimynas džiovininkas, bet, ko gero, jis taip pat džiaugiasi šiluma. Ir štai mintys jau pradeda piešti spirituoto alaus sklidinų bokalų natiurmortus, gerklę graužia baltas pavydas tam kaimynui, kuris, vos nugiedojus pirmiesiems gaidžiams, įsimetė į save rytinę alkoholio dozę. Rodos, kad tik barsukų šeimynėlė burnoje juokiasi iš mano tantališkų kančių. Et...
Išverčiu ant dulkino laiptinės grindinio kišenių turinį, tačiau jis manęs nė kiek nepradžiugina, nors, tiesą sakant, niekuo ir nenustebina. Surenku visus varganus centus ir, tarsi kalbėdamas rožančių, murmu sau po nosimi ir su dideliu stropumu juos skaičiuoju. Ką gi, sukrapštau trejetą litų, nieko ypatingo, bet pachmielui nuskandinti pakaks ir tiek. Nereikės vėl keliauti į trasą ir tarsi plunksnelei skraidyti nuo menkiausios vėjo glamonės. Bent jau tiek...
Lėtais žingsneliais nusileidžiu laiptais žemyn ir iškeliu koją į kiemą. Akys neatlaiko tokio šviesos antplūdžio, vargšės kojytės pradeda braškėti ir linkti, širdis pulsuoja tarsi tuoj išsiveršiantis ugnikalnis, plaučiai dreba nuo kiekvieno stipresnio įkvėpimo. Pasijuntu toks silpnas ir pažeidžiamas, netgi man nusišypsojusį paštininką palydžiu baimės sklidinomis, mizantropiškomis akytėmis.
Bet, kaip ir kiekvienas panašus potyris, tai praėjo labai greitai, ir galėjau tik klausti savęs: kas dėl to kaltas? Ar tai buvo tik eilinį kartą prasidėję kliedesiai, ar pagiriotas kūnas pasidarė per daug jautrus, o gal tiesiog nuo besaikio kasdienio gėrimo galiausiai pradėjo visiškai rauti stogą...
Aišku, klausimai lieka klausimais, bet organizmas reikalauja vaistų, o vienintelė dirbanti vaistinė – alubaris...
- - -
Vėjas nešiojo sniegą į visas puses, sulindęs į didžiausią šaliką stovėjau trasoje, pagirios po dviejų bokalų alaus jau buvo atslūgusios ir tik dabar supratau, jog iš tiesų pradėjo snigti!
Net žiemą tai buvo nedidelis stebuklas, ir mano pasąmonėje jau senų seniausiai kirbėjo faktas, jog šito gamtos reiškinio tikrai greitu metu nebeišvysiu. Deja, po kelių dienų šito savo nusiteikimo pasigailėjau dar labiau...
Juk visąlaik, kai tik nutari eiti balsuoti, prasideda įvairiausios nesąmonės: sniegas, kūną smelkiantis vėjas, šlapdriba, nenormalus karštis ar dar kas nors kitas, bet juk tai ne esmė, vis tiek visada tai dariau ir darysiu...
Taigi, stovėjau pamėlusia nosimi ir nušalusiais pirštais autostrados pakraštyje, bet kartu ir gėrėjausi pabalusiu dangumi – rodos, tik ištiestum ranką ir, atsilaužęs didelį gabalą šio pyrago, panirtum į nirvaną, ir nebereikėtų nei kūniškų geidulių, nei svaigalų, netgi meilės ir šeimos... Nebejaustum pykčio, džiaugsmo, susižavėjimo, neapykantos, aplankytų tokia neapsakoma ramybė, tarsi sėdėtum šalia Šakjamunio lotoso poza ir nieko, nieko tau jau nebereikėtų, nes viską jau turėtum... Bet... Svajones teko palikti už automobilio lango, nes pagaliau kažkas manęs pasigailėjo ir sutiko pavėžėti trumpą kelio gabaliuką iki Panevėžio aplinkkelio.
Mane vis dar persekiojo neseniai išgyventas jausmas, net nušalusios rankos man visiškai neberūpėjo. Norėjau ir su vairuotoju pasidalinti savaisiais įspūdžiais, bet atsisukęs į jį net nusipurčiau: šalia manęs sėdėjo pensininkas su nihilistiška fizionomija, kurioje spindėjo visut visutėlės Lietuvos bėdos: socialinė nelygybė, nepritekliai, maži darbuotojų atlyginimai, pensijos ar panašios su politika susijusios nesąmonės. Ne! Mano palaimingos būsenos tokie šlykštūs dalykai nevargins, geriau ir vėl žiūrėsiu pro langą į balta drobe apsidengusį pasaulį, galbūt... Galbūt tuose ūkuose slepiasi ranka pasiekiamas Buda....
- - -
Negaliu teigti, jog tranzuojant visada nesiseka, likusį kelią iki Šiaulių nukeliavau, gana greitai ir lengvai susistabdęs dar kelias pakeleivingas mašinas. Sniegas taip pat liovėsi kritęs iš dangaus, o iš visų mano regėjimų teliko skaisčios saulės nutviekstos balos. Net nežinojau, ar džiaugtis, ar liūdėt... Baltoji dangaus mana buvo tokia pat efemeriška, kaip ir manoji palaima, bet vis dėlto negaliu teigti, kad jaučiausi labai nusivylęs. Tiesą sakant, net neturėjau progos liūdėti, šalia manęs jau stovėjo keli draugai, atvykę iš kitų šalies kampelių, tik jie nebalsavo, o keliavo traukiniu, na, bet aš šito dalyko tikrai niekad neišsižadėsiu.
Be abejo, alaus bambalis jau sukosi ratu. Ir kartais netgi galiu nusistebėti, kokia sutriuškinta tapo mūsų karta. Kiekviena, netgi pati menkiausia, priežastis gali išprovokuoti daugiadienį gėrimą, bet aš nė nesiruošiu sakyti, jog esame prastesni už propagandos sužlugdytą sovie-tinį jaunimą, kuris jau senų seniausiai tapo mūsų seneliais ir tėvais.
Mes žengiam koja kojon su dabartimi ir mums nereikia karų, smurto, nuolatinės diskriminacijos, baimės dėl ne vietoje ištarto žodžio ar į galvas kalte kalamos religijos. Nepripažįstam ir kapitalistinių valstybių visuomenės klišių: besaikio vartotojiškumo, skiepyte skiepijamo gyvenimo modelio: gimk, mokykis, dirbk ir pakratyk kojas, palikęs savo valstybei dar daugiau tokių pat gyvenimo zombių.
Bet juk negalima galvoti apie tokius dalykus, kai tavo nugaroje jau spėjo įsitaisyti kablys ir kūnas reikalaute reikalauja alkoholio pro-milių net labiau negu deguonies. Ar ne draugai?
- - -
– Po velnių, užkniso mane ta idiotė, niekada neateina tada, kai būni susitaręs...
– Aš tau sakau, pridėk dar valandą prie to laiko, kurį ji pasakė, ir žinosi tikslų atvykimo laiką.
– Palauk, ji prieš dvi valandas jau turėjo būti...
– Tada... Tada pridėk dar dvi, Urvini, – pradėjau juoktis iš savo filosofavimo.
– Velniop man tos valandos! Šikt noriu.
– Tai imk kokių sumautų servetėlių ir eik nusišikt.
– Palauk, susijaudinau, negaliu eit, š... neišlįs.
– Na, Urvini, tu tai duodi, – pradėjo juoktis ir Sergejus.
Po to laukėme dar pusvalandį, kol Urviniui pagaliau atslūgo jaudulys ir ekskrementai atgulė šalia garažo durų. Šitos nesąmonės, ko gero, nepamiršiu dar ilgai, juk ne kasdien gali sutikti žmogų, kurio šūdai būtų tokie jautrūs. Cha cha cha....
Bet apie ką aš čia?
Pagaliau pasirodė ir Tundra. Įėjome į koncerto patalpas, nors ten buvo ne ką šilčiau, bet vis šis bei tas. Ir štai po ilgo laiko patekau ten, kur visada apimdavo ypatingas jausmas. Mane taip žavėjo šis pastatas – tikrų tikriausias pankrokas! Nėra tų bereikalingų puošmenų ir dekoracijų, sienos su nubyrėjusiu tinku, apklijuotos plakatais ir nukeverzotos įvairiausiais piešiniais, iš įvairiausių kampelių suneštos lovos, stalai bei kiti daiktai. O ko gi daugiau bereikia? Tik geros chebros, bet ir to gero ten buvo su kaupu.
Įsitaisau prie alus, belieka laukti koncerto pradžios.
- - -
Pogo! PooogOO! POoOgOOO! Susilieti su transcendentinę išmintį patiriančia minia, sugerti į save bendrą prakaitą, bendrą neplautų kojinių ir išskyrų kvapą, nors vienai vienintelei akimirkai susilieti į vieną homunkulą, išlieti visą susikaupusią energiją ir priso-tinti ja dūmų uždanga pasidengusią aplinką. Palaima, o žmogau, Palaima!
Orgija, nepripažįstanti jokių tabu, religinių dogmų ar seno kalibro pensininkų dievagojimosi. Šiandien, šią minutę, šią akimirką, mes esame vienis ir mūsų niekas nesustabdys. Mums tereikia iš pilkos mi-nios ištrūkti ir išsivaduot! Ištrūkti! Išsivaduot!
- - -
Ooo... Ir vėl tas kritimas žemyn, pabuvus ekstazės okeane. Bet klausyk... Girdi? Tu ne vienas!
Akys užčiuopia ir daugiau smagiai patinusių veidukų su sunkiai išspaudžiamomis šypsenomis. Ausų būgneliai priima padrikus garsus: juokas, kalbos, bandymai ir vėl sugrįžti į realybę...
Bandau nusišypsoti ir aš, bet... Norėčiau nusijuokti, bet negaliu ir šito, viskas reikalauja per daug pastangų. Prisidegu cigaretę, galiu padaryti bent tai. Ir vėl...
Cigaretė užgęsta. Vėl kirba daugybė klausimų galvoj mano: ar mums ilgai pakaks jėgų priešintis sistemai ir neužgesti, neužgesti kaip tai nuorūkai... |
|
#1 |
· 28-05-2008 02:19:37
#2 |
· 28-05-2008 13:29:07
|
|
|
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
|
|
|
|
Kad rašytum, turi prisijungti..
|
|
Svetainės vartotojų gimtadienių nėra |
|
Keista 