|
|
|
Svečias iš Magadano (18 skambutis) |
|
 – Sveikas, Tedi! Tik ką išlipau Uknėnų stotelėje iš traukinio "Ryga-Kaliningradas". Iki tavęs – trys kilometrai. Tą ir pats gerai žinai. Tvylinu šilo takais, tai bus ir dar mažiau. Kaip gera kvėpuoti pušų kvapais, net galva svaigsta. Naktis šilta, rami. Visi vėjeliai sugulė į samanų patalus. Tokią naktį mus suėmė. Pirmiausia kažkas man spyrė į blauzdą. Pravėriau, atsimenu, akis – automato vamzdžio akutė nukreipta į tarpuakį. Net suniežėjo. Akies krašteliu dvilgt į vieną šoną, dvilgt į kitą. Prieš kiekvieną gulintį – automatas. Mūsų amunicija – kampe, nepasiekiama. Tylėdami pusplikius išvarė lauk. Kažkas skaičiavo: vienas... du... trys... keturi... penki... Kur šeštas? Supratau. Jie galvoje turėjo Vaidotą. Nejaugi kažkas jį spėjo perspėti? Tik Vismantė galėjo! Tik ji! Lauke papuolėme į kitų nuo galvos iki kojų ginkluotų enkavedistų ratą. Įkandin išmetė rūbus. Renkitės. Neskubėdami. Viskas kaip iš natų. Kaip iš karinio vadovėlio. Ne! Ne visai! Kai kas nepavyko... "Ieškokit šešto! Apžiūrėkit visus kampus. Jei nerasit – susprogdinkit!"
Bet aš, Tedi, ne apie tai... Žinai, iš kur atvažiavau? Pas ką viešėjau? Neatspėsi! Pas Severiuką. Jis atsėdėjo dešimt metų Intos lageriuose. Dirbo šachtose, antrame OLP'e. Atrodė toks silpnas, toks liniasitiebis. Bet ištvėrė. Manau, Viešpats padėjo. Sako, net į ligoninę nebuvo pakliuvęs. O Vismantė kalėjo ketvirtame, moterų lageryje. Kol buvo gyva, jiedu susirašinėjo. Apie jos mirtį aš tau jau papasakojau... Tik nutylėjau, kad mirė ji gimdydama. Taip, taip! Mirė gimdydama TAVO dukterį. Supranti, lageryje niekas niekur neskuba. Ji buvo silpnutė, išsekusi. Todėl gydytojams pavyko išgelbėti tik jūsų kūdikį. Vismantę palaidojo lagerio kapinaitėse, kaip ir visas kitas: išniekintas, išžagintas, išbadėjusias, nesuspėjusias įsimylėti, atskleisti savo žavesio, savo motiniškos prigimties. Be maldų, giesmių, be kunigo... Dukrą valdžia išvežė į Syktyvkaro kūdikių namus.
Po dešimties metų išleistas į laisvę Severiukas nesunkiai surado judviejų dukrelę, nes lagerio darbuotojų išduotoje gimimo pažymoje mergaitei buvo paliktas mirusios motinos vardas ir pavardė. Severiukas – neišlaidus. Nerūkė, negėrė, sutaupė per ilgus metus šiek tiek pinigėlių. Pamalonino dovanėlėmis ne itin išrankias, neišpaikintas dokumentus tvarkančias matronas, ir jaunąją Vismantę lengvai įsidukrino. Dar ketverius metelius, baigęs kursus, Severiukas dirbo statybose suvirintoju ir lankė vakarinę vidurinę mokyklą. Jūsų dukrą išmokė lietuviškai ir grįžo į Lietuvą. Darbą susirado sostinėje, toliau nuo gimtųjų vietų, nuo blogų, piktų, smalsių akių. Dešimtame kilometre nuo Vilniaus nebrangiai nusipirko apleistą sodybą.
Su Severiuku prašnekėjome visą naktį jo trobos svetainėje. Nagingas ir darbštus Severiukas pakeitė langus, įrengė mansardą, kurią ypač pamėgo įdukra. Visus kambarius iškalė juodalksnio dailylentėmis, šalia namo užveisė sodą. Dirbo Severiukas daug, gyveno pasiturinčiai. Mergaitei nieko netrūko. Nei dėmesio, nei meilės. Jis jai buvo ir tėvas, ir motina, ir draugas, ir patarėjas. Nenuslėpė nuo įdukros nei savo meilės jos motinai, nei savo santykių su tavimi, Tedi. Ji žinojo viską, ką reikėjo žinoti. Papasakojo apie būrio vyrų gyvenimą žeminėje ir bunkeryje, jų kovas, netikėtą suėmimą. Apie tai, kodėl ji gimė ne Lietuvoje, o amžino įšalo žemėje. Kaip Severiukas ir jos motina pateko į Intą, o tikrasis tėvas atsidūrė Vorkutoje. Ir, žinoma, apie jo tariamą žūtį šachtoje. Tebūnie palaimintas šis šventas melas, apsaugojęs tavo dukrą nuo nepakeliamų kančių, apmaudo, neapykantos, nevilties! Aš ją mačiau, Tedi, kalbėjausi su ja... Nors jai apie keturiasdešimt metų, bet ji tokia patraukli ir, svarbiausa, labai panaši į tuometinę Vismantę. Tikra motinos kopija. Nuostabi, gera ir protinga. Vismantė – medicinos mokslų daktarė, onkologė. Ir tu, Tedi, ją matei. Tai ji tau atliko prostatos operaciją. Bet ji tada dar buvo -ienė, todėl jokių įtarimų tau ir nesukėlė. Dabar išsiskyrusi.
(Tas kipšelis, pasirodo, Kirove nesumelavo!)
Šiais metais prieš mėnesį Severiukas ir Vismantė buvo nuvažiavę į Intą. Vismantė seniai troško aplankyti motinos kapą, bet proga pasitaikė tik atgavus nepriklausomybę, kai buvę kankiniai ir tremtiniai tuntais plūdo į įkalinimo vietas ieškoti savo artimųjų palaikų.
Moterų lagerio kapinėse juos abu apėmė neviltis. Kai kurie kapų kauburėliai nors ir buvo išlaikę savo formas, tačiau nei kuoliukų, nei lentelių su pavardėmis neišliko. Nuo speigų suaižėjo, suskeldėjo, aiženas išblaškė ir išnešiojo vėjai ir pūgos. Vaikščiodami po kapines, išsiskyrė. Melsvoje dangaus pievelėje klydinėjo pulkelis ėriukų. Vienas atšoko nuo būrio, minutėlei sustingo, tarsi apsidairė, ir pamaži ėmė leistis žemyn, keisdamas formą ir spalvą. Ištįso, pailgėjo, pagelto. Sekė jį akimis Severiukas. Paskui gražiai parausvėjęs, suvytuliavo ore, visiškai virš jo galvos. Viešpatie, juk tai Vismantės oranžinė kaklaskarė! Vos neriktelėjo Severiukas, puolė vytis, o ji (ta kaklaskarė) palengva palengva nusileido ant vieno žolėmis apaugusio, gerokai įsmukusio kapelio ir ištirpo. Kai Severiukas pribėgo, ten atsitūpusi, nupešusi velėnas, į maišelį saujomis žemes žėrė Vismantė. Ji pakėlė galvą.
– Nežinau, kodėl, bet aš nužiūrėjau šį kapelį.
– Ir gerai padarei... – tik tiek tepasakė Severiukas.
Urna su žeme stovėjo ant senoviškos komodos įdukros darbo kambaryje tarp dviejų žvakidžių...
Ir dar vienas keistas dalykėlis, kurį buvau visai užmiršęs.
Mūsų Konstansas mėgo rinkti plokščius, apskritus akmenukus. Iš šito jo pomėgio dažnai pasijuokdavome, bet jis į tai nekreipė dėmesio. O ilgais žiemos vakarais atšaliau įsitaisęs kažką vis brūžino, kaukšėjo plaktukėliu, kaltukėliais. Kalėdų rytą bunkeryje pas Adomėlį įteikė visiems dovanėles. Kiekvienas gavom po akmeninę su keturiomis skylutėmis pilkšvai baltai rainą sagą. Apdalijo. Dvi paliko Vismantei ir Vaidotui. Aš savąją prisisiuvau prie šimtasiūlės vidinės kišenės. Pas Severiuką ant mažytės aksominės pagalvėlės pamačiau dvi.
– Tos sagos – mano ir Vismantės. Tarsi nujausdama kažką negerą, per savo drauges persiuntė man su laiškučiu. O kur tavoji, Tedi? Ar dar tebeturi?
Konstansas sakė, kad sagos kažką sujungia. Trumpam ar ilgam, – nežinia! Tik ir aš matydavau, kad mama iš nunešioto rūbo išpjaudavo jas visas. Gal tai turi kokią gilesnę prasmę? Juk sagos – nebrangios. Gal ir turi? Kas čia žino.
Prisiminėme ir "paskutinę vakarienę". Vakarienė buvo visai smagi ir gardi. Šutinome paryčiais atneštas Vismantės bandeles su morkų ir aguonų įdaru. Tokias traškias, kokių gyvenime daugiau ir neteko ragauti. Tu ištraukei butelaitį. Seną lietuvišką "piemenuką". Kiekvienam kliuvo po penkiasdešimt, bet šnekoms užmegzti pakako. Tik Severiuko nuotaika buvo visai netikusi. Kramtė bandeles ne savo dantimis, nuo gurgšnio degtinės užspringo.
– Ar negalėtume nakčiai palikti žeminės, – staiga pasiūlė Severiukas, – pasitraukti giliau į mišką...
– Kas čia dabar per fokusai? – kilstelėjai antakius.
Nuščiuvo ir visi kiti. Sužiuro į Severiuką laukdami paaiškinimo.
– Jaučiu, kad kažkas turi nutikti, – nuleidęs galvą, sunkiai kvėpuodamas pratarė Severiukas.
– Liaukis pagaliau su savo sapalionėmis. Kas gi čia nutiks? Miškas ramus. Jokių žinių negavom. Vismantė sakė, visuose kaimuose jokio svetelio nemačiusi ir apie juos negirdėjusi. Savo paistalais, ištižimu kitus tik glumini. Be to, ir Vaidotas turi ateiti. Kaip atrodys, kai ras tuščią žeminę. O jei tau rankos ėmė drebėti, lįsk į kampą, sukalbėk kelis poterius, paprašyk Dievo stiprybės ir neerzink vyrų.
Ir net tada mes tavimi patikėjome, Tedi. Tavimi, o ne Severiuku...
– Nėra miškas toks ramus, kaip tu sakai, Teodorai – tyliai burbtelėjo Konstansas.
Bet ir jo abejonės nebuvo išgirstos.
Oi, kaip suklydome! |
|
|
Komentarų dar neparašyta.
|
|
|
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
|
|
|
Balsuoti gali tik nariai.
Prašome prisijungti arba užsiregistruoti.
Nėra reitingų.
|
|
|
|
Kad rašytum, turi prisijungti..
|
|
Svetainės vartotojų gimtadienių nėra |
|
Keista 
![Celtic [27]](images/photoalbum/album_11/celtic_t1.jpg "Celtic [27]")