|
|
|
Nakties vaikai (skyrius XIV, tęsinys 7) |
|
 - Atrišk mane, - tarė žiūrėdamas man į akis.
- Ne, - papurčiau galvą.
- Taip nesąžininga.
- O sąžininga mane pulti iš pasalų ir tuo labiau laužyti savo pažadą nekrėsti kvailysčių?
- Na... Aš nemaniau, kad taip viskas pakryps...
- Kaip viskas pakryps?
- Paprastai... Mes su Žaneta ką tik buvom baigę, kai tu atsidūrei mano teritorijoje...
- Mes? Tu buvai ne vienas?
- O koks tavo reikalas? - Simono akys piktai plykstelėjo. - Aš neprivalau tau nieko sakyti.
- Per vėlai susigriebei, Simonai, - šyptelėjau. - Kadangi pradėjai pasakoti, dabar teks pabaigti.
- Pirmiau atrišk mane.
- Ne, Simonai, neišdegs, - nusijuokiau. - Pirmiau tu viską papasakosi, o paskui aš jau nuspręsiu, ką su tavim daryti.
Žinoma, aš galėjau paimti jo ranką ir priversti šitą vampyrą psichopatą pasižiūrėti man į akis, tačiau jo rankos buvo supančiotos už nugaros, tad man būtų reikėję jas atrišti, o rizikuoti savo kailiu tikrai nesinorėjo, todėl ėmiausi „ tardytojas – suimtasis“ žaidimo.
Simonas tylėjo. Jis galvojo, kaip jam elgtis ir ką man sakyti.
- Nagi, aš laukiu...
- Man reikia kraujo... - Simonas sunkiai kvėpuodamas nutaisė pasigailėjimo prašančiojo žvilgsnį.
- Iš kur aš tau jo paimsiu? Dar pasakyk, kad aš turiu eiti tau suvilioti aukos, - ironiškai šyptelėjau. - Patarimas tau - nenukreipk kalbos, kai ir taip esi nepavydėtinoje situacijoje.
- Sakei, geri sangviną.
- Pasirodo, turi gerą atmintį, tačiau sangviną teks pamiršti.
- Nemaniau, kad tu toks...
- Klausyk, Simonai, mes kalbam ne apie mane, o apie tave. O gal tu nori sėdėti taip visą amžinybę?
Simonas sunkiai atsiduso.
- Gerai, jau gerai... Aš buvau iš pradžių su Žaneta, o paskui atėjo ji... Ji taip daro visada, - ateina, kada nori, niekada neperspėja. Jai patinka pikantiški žaidimėliai... - Simonas šyptelėjo.
- Kas ji tokia?
- Mano meilužė.
- Ji vampyrė?
- Žinoma... Nejau manai, kad prasidėčiau su mirtinga moterimi?
- Aš nieko nemanau. Pasakok toliau, - atsakiau šaltai.
- Mes smagiai tryse praleidom laiką... - Simonas gašliai šyptelėjo ir apsilaižė sukepusias lūpas. - Aš pirmas paragavau Žanetos kraujo, paskui prisijungė Aiša...
Aiša?! Išgirdęs šį vardą suakmenėjau vietoje.
- O paskui pajutom tave. Aiša staiga nuspręndė, kad ji dar turi nebaigtų reikalų ir akimirksniu dingo, o aš nuėjau pasitikti tavęs, - Simonas išsišiepė. - Viskas. Dabar gali mane atrišti.
- Tu tuo įsitikinęs? - paklausiau kaip ne savas.
- Tu pažadėjai.
- Nieko aš tau nežadėjau, sakiau, kad nuspręsiu, ką su tavim daryti... Sakai, Aiša tavo meilužė? Hmm... Puiki bepročių pora iš jūsų abiejų išeina... - murmėjau jausdamas, kaip manyje kerojasi pykčio banga.
- Pažįsti Aišą? - Simonui tai buvo staigmena.
- O kaip tu manei?! - pakėliau balsą. - Pažįstu ir dar kaip...
- Ji nepaliko tavęs abejingo, - nusijuokė.
- Nutilk, - tyliai pasakiau nusisukdamas. - Aš išeinu, Simonai. Aiša tave išvaduos.
- Iki, Rupertai, - atsklido Simono atsakymas. Jis man nuskambėjo per daug ramiai ir neįtikinančiai, todėl atsisukau ir tai padariau pačiu laiku: į mane lėkė didžiulis kirvis, kuris ką tik ramiai stovėjo kampe. Aš iškart supratau, kad pamišėlis pasinaudojo savo sugebėjimu judinti daiktus. Jis stovėjo priešais Simoną, aš net nepagalvojau, kad jam šaus tokia geniali idėja. Netgi nespėjau išsigąsti. Įsispitrijau į kirvį žvilgsniu ir jis sustingo ore.
|
|
#1 |
· 27-09-2009 11:29:48
#2 |
· 27-09-2009 17:44:21
#3 |
· 28-09-2009 08:11:26
|
|
|
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
|
|
|
|
Kad rašytum, turi prisijungti..
|
|
Svetainės vartotojų gimtadienių nėra |
|
? Na tiek, to. Žiūrėsim kas bus toliau.
Keista 