|
|
 Nuo pat vaikystės geriau sutariau su tėčiu, o ne su mama. Jo vardas buvo Tadas ir jis labai mėgo mėlynių uogienę, kuri nudažydavo jo dantis melsvomis apnašomis, taip pat purų pyragą ir stiklinę pieno ryte, bei vakare. Mėgau jį vogčiomis stebėti valgantį ir išsaugoti tas akimirkas giliai pasąmonės stalčiukuose. Atrodydavo, jog valgymas jam tarsi vienuoliui šventi įžadai. Kažkada pasigriebus seną fotoaparatą jį nufotografavau. Jo ploni ūsiukai buvo tarsi rudeninė žolė, padengta perlų karoliukais, skruostuose pūpsojo įsirėžusios dvi gilios duobutės, lūpų kampučiai buvo suspausti, o akys primerktos. Tada žinojau, kaip atrodo laimingas tėtis. Šią fotografiją pasistačiau ant naktino stalelio, o kai pamirštu, kaip jis atrodo laimingas, visada galiu pasižiūrėti.
Kai man galvoje tipendavo neaiškios frazės ar mintys, kurias norėdavau išsiaiškinti, niekada nesikreipdavau į mamą. Tėtis buvo mano pats plačiausias nepaaiškinamų žodžių žodynas. Jei aš jo paklausdavau, kaip turėčiau įsivaizduoti saulę iš arti, tėtis atsakydavo, jog saulė - tai tarsi besisukantis ore teniso kamuoliukas, kuris bando pasprukti nuo smūgių. Kai aš klausdavau, kas nutiks, jei į pietus skrendantys paukščiai sumaišys kryptį, jis atsakydavo, kad ir kituose kraštuose esantys paukščiai juos priims kaip savus. Priešingai nei žmonės, kurie paklydę kalyje, neranda paguodos ir prieglobsčio. Man jis atsakydavo į visus klausimus, kad ir kaip kvailai jie skambėdavo.
Būdavo dienų, kai tėtis turėdavo laisvadienį. Pabudus ryte žinojau, jog ant stalo rasiu porą sumuštinių, kurių šonai bus išteplioti sviestu, ir puodelį mėtų arbatos, su per daug cukraus. Žinojau, kad jis labai stengėsi visa tai darydamas ir pasigardžiuodama sukimšdavau viską iki paskutinio trupinėlio. Papusryčiavus, jis mane aprengdavo, o jo stori pirštai lengvai užsegdavo net ir mažiausias mano marškinėlių sagutes. Tuomet paimdavo medinį šepetį ir švelniai šukuodavo mano garbanotus plaukus, kuriuos galiausiai supindavo į išsišakojusią kaselę. Kuomet mes būdavome pasiruošę, jis mane paimdavo ant rankų ir nunešdavo į automobilį, kad rudenio balose neišsitepliočiau naujų batelių. Visą dieną būdavau kaip pakylėta, nes žinojau, kad niekas kitas neįstengtų manimi taip pasirūpinti kaip tėtis.
Laikas bėgo nesustabdomai. Aš augau, o su manimi kartu augo ir tėtis.
Dar ir dabar prisimenu tą nelemtą baleto pasirodymą, po kurio jaučiau, kad mano pusiausvyra šioje žemėje baigia išnykti. Buvau penkiolikos metų pradedanti bręsti mergina, tačiau ne mama atskubėjo į pagalbą, o tėtis. Jis tylomis įėjo į mano kambarį, atsisėdo ant lovos kašto ir uždėjo ranką ant nugaros:
- Ar žinai, kodėl rugpjūtį taip gausiai krenta žvaigždės?
- Na, tėti...
- Todėl, kad jos žino, jog tuo metu didžiausia tikimybė susirasti svajonės savininką.
- Bet kodėl tu man visą tai pasakoji?
- Dabar užsimerk. Giliai įkvėpk ir garsiai suskaičiuok iki trijų.
- Vienas... Du... Trys...
- Spragt.
Aš atsimerkiau. Nesuvokiau, kas vyksta aplinkui, bet man tai patiko. Ten nieko nebuvo, tik melsva erdvė, o mes sėdėjome paprasčiausiai ore. Aš pabandžiau ką nors apčiuopti, tačiau be reikalo. Ant mūsų pečių tiško lietus ir lygiai taip pat kuteno kaip vasarą, bet mes buvome sausi. Mačiau, kaip krito žvaigždės ir visos tiesiai į tėčio akis.
- Kai būna sunku, aš ateinu čia, į niekur, džiaugiuosi niekuo, nesirūpinu ir negalvoju apie nieką. Dabar tai galėsime daryti kartu.
Šių tėčio žodžių aš niekada nepamiršiu. Jie prie fotografijos, ant stalelio.
Kai jis išėjo, žinojau, jog galiu jį sutikti niekur, bet kartu ir visumoje.
Pasiilgau. Spragt. |
|
#1 |
· 09-12-2009 13:09:39
#2 |
· 09-12-2009 14:52:45
|
|
|
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
|
|
|
|
Kad rašytum, turi prisijungti..
|
|
Svetainės vartotojų gimtadienių nėra |
|
Keista 
