|
|
|
Nakties vaikai (skyrius XXIII, tęsinys 1) |
|
 - Palauk... - vos įstengiau pasakyti.
- Ko palaukti? Paimk mane čia ir dabar... - sušnibždėjo Alisa, bučiuodama mano kaklą. - Kitaip aš išprotėsiu... Nieko taip nenorėjau įsileist į save, kaip noriu tavęs... Galėčiau tave sudraskyti, taip tavęs trokštu... - Ji suurzgė ir krimstelėjo man į kaklą.
- Ei, liaukis... - švelniai atitraukiau merginą nuo savęs. - Taip geriau nedaryk, - pasakiau apkabindamas ir pabučiuodamas Alisos lūpas ilgu, aistringu bučiniu.
- Atleisk, pamiršau, kad angelai būna švelnūs, - ji nusijuokė vis nesiliaudama glamonėti mane.
- Mmm... - sudejavau užsimerkdamas. - Važiuojam iš čia.
- Ne, pirmiau paimk mane. Išvaryk mane iš proto... - sušnibždėjo ir įstūmė mane į tualetą.
Kai įėjau į ją, Alisa čia šaukė, čia dejavo, čia cypė ir vis prašė, kad judėčiau stipriau. Nebuvau pratęs prie tokio elgesio, bet buvau taip atsipalaidavęs ir pasinėręs į užplūdusius malonius pojūčius, kad man buvo tas pats, jog nuo Alisos dejonių ir klyksmų skamba visas klubas. Šitam klube tai neturėjo nieko nustebinti. Stebino mane tai, kad visai netroškau įkąsti Alisai. Ji stovėjo nugara į mane prisispaudusi prie sienos, tad man buvo vieni niekai įsiurbti į jos kaklą. Ei, Kajau, brolau, tu prakišai, triumfavau mintyse žaibiškai artėdamas link orgazmo. Pajutęs artėjančius žingsnius lioviausi mylėtis su Alisa.
- Kas? Nesustok... - ji suėmė mane už sėdmenų ir prisitraukė prie savęs.
- Kažkas ateina, - atsakiau.
- Iš kur žinai? - nustebo Alisa.
- Girdžiu, - paprastai atsakiau. - Važiuojam į viešbutį.
- O, mes būtinai turime pratęsti tai, mano angele... - Alisa sugnybė mano sėdmenis bučiuodama mane į lūpas.
Ar aš to norėjau? Taip, ir dar kaip norėjau... Buvau visiškai atleidęs stabdžius ir troškau tik vieno - užsimiršimo bet kokia kaina. Mes visą kelią iki pat viešbučio glamonėjomės, o vos portjė padavus raktus, pačiupau Alisą ant rankų ir nusinešiau ją į mūsų vienos nakties meilės lizdelį. Jei ji dar bent šiek tiek valdėsi klube, vos uždarius numerio duris, Alisa įnirtingai mane puolė prispausdama prie sienos, šiurkščiai nuo manęs nuplėšė drabužius ir ėmė mane kandžioti.
- Aš juk prašiau tavęs taip nesielgti, - pasakiau jausdamas susierzinimą. Atitraukiau nuo savęs jos rankas.
- Negaliu. Tu mane varai iš proto. Aš myliu tave, Rupertai... Palauk, aš kai ką turiu, - Alisa sunkiai alsuodama pasirausė savo rankinėje ir išsitraukė pakuotę su ryškiai žydros spalvos tabletėmis. - Vaišinkis, tai turėtų padėti mums abiems. Kaifas garantuotas.
- Ačiū, aš nevartoju narkotikų, - atsakiau kiek atvėsęs. Dar to betrūko...
- Kokie čia narkotikai? Argi „Extasy“ galima vadinti narkotiku? - Alisa pašaipiai pasižiūrėjo į mane. - Tiesa, juk tu angelas ir turi sparnus, tad kam tau tai? - ji nusišypsojo paglostydama man skruostą, vėl tapdama tikru švelnumo įsikūnijimu ir išsilukšteno vieną tabletę. - O aš noriu skristi su tavimi, todėl jei neprieštarausi...
Trūktelėjau pečiais. Kas iš to, jei ir prieštaraučiau? Tu juk vis tiek vartosi tas tabletes kaip vartojusi, pagalvojau. Ji įsidėjo tabletę burnon ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
- Koks tu gražus... Ar visi angelai taip švyti tamsoje? - paklausė lėtai pirštais braukdama man per krūtinę. - Tikriausiai, - atsakiau apkabindamas Alisą ir įsisiurbdamas į jos lūpas.
- Niekas manęs nėra taip bučiavęs... Noriu tavęs, Rupertai, - ji mane nustūmė ant lovos ir ėmė paskubomis rengtis. Man pasirodė, kad Alisos akyse užsižiebė pamišėliška šviesa, bet pamaniau, kad taip keistai spindi jos akys nuo narkotiko poveikio.
|
|
#1 |
· 14-06-2010 17:03:46
|
|
|
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
|
|
|
Balsuoti gali tik nariai.
Prašome prisijungti arba užsiregistruoti.
Nėra reitingų.
|
|
|
|
Kad rašytum, turi prisijungti..
|
|
Svetainės vartotojų gimtadienių nėra |
|
Keista 
